Pirmiausia – į Operos ir baleto teatrą žiūrėti Johann'o Strauss'o "Šikšnosparnio". Spalvingas, nuotaikingas, šaltam ir niūriam gruodžio Vilniui labai tinkamas kūrinys. Teatras – pilnutėlis, laisvų vietų nebuvo. O kaip kitaip? – juk Johann'as Strauss'as! Pokylis, valsai, gražios moterys ir elegantiški vyrai, šampanas... Šampanas liejosi ir scenoje, ir baruose, prieš spektaklį ir per pertrauką. Neatsilikome ir mes Šventinė nuotaika pleveno visur.
Vakar tauta akivaizdžiai juokėsi iš valdžios. Spektaklio metu kalėjimo prižiūrėtojas, o gal tiesiog naktinio miesto budėtojas, priėjęs prie orkestro "duobės", sušuko: "Štai – aukštoji kultūra tūno juodoje duobėje!" Jis taip pat pranešė, kad kiekvienas teatras ieško "negeriančio tenoro ir nevagiančio teatro direktoriaus". O kai grafas Aizenštatas – Mindaugas Rojus, kalėjimo prižiūrėtojo parblokštas ant stalo su už nugaros užlaužta ranka, baisiu balsu suriko "Už Lietuvą, vyrai!", salė jau ošė nuo juoko. Taigi, nuo Lietuvos aktualijų nepabėgome ir žiūrėdami operetę, sukurtą prieš beveik pusantro šimto metų, "Šikšnosparnis" visomis prasmėmis buvo aktualus, politinis spektaklis
Po spektaklio – naktinėti po Vilnių. Gražu, balta, bet nešalta. Pats nerštas senamiestyje, automobilis po automobilio
Iš centro ištrūkus, mūsų kaime – tyla ir ramybė, apsnigti medžiai, sniego svorį vos išlaikančios krūmų šakos. Irgi gražu, tik kitaip