– Ką tik minėjome Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Sukaktis buvo minima ir Briuselyje. Kiek svarbi pati sukaktis ir kiek jos minėjimas padėjo garsinti Lietuvos vardą?
– Praėjo šimtas metų, kai buvo atkurta Lietuvos valstybė, dingusi iš pasaulio žemėlapio po Lietuvos–Lenkijos valstybės padalijimo 1795 metais. Nedaug kas XIX amžiuje tikėjo, kad Lietuva vėl atgims. Tačiau Lietuvos kaimas išsaugojo kalbą ir kultūrą, ir po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva tvirtai atsistojo ant kojų. Deja, bolševikų okupacija 1940 metais sugriovė beveik viską, kas buvo sukurta. Pokario partizaninis judėjimas, iki šiol liekantis didvyriškumo ir pasiaukojimo pavyzdžiu, buvo negailestingai užgniaužtas, Vakarų valstybėms abejingai stebint, kaip iki karo buvusi Tautų sąjungos narė Lietuva išbraukiama iš pasaulio politinio žemėlapio. Iki pat Sąjūdžio tęsėsi bolševikų atnešta naktis, ir tik Sąjūdis parodė, kad tautos dvasia vis tik gyva.
Minėdami Valstybės atkūrimo šimtmetį, prisimename visus, padėjusius galvas už tai, kad Lietuva vėl taptų nepriklausoma. Lietuvai įstojus į ES ir NATO įvyko geopolitinis lūžis, ir Lietuva, ilgą laiką buvusi atskirta nuo Vakarų civilizacijos, vėl grįžo ten, iš kur jėga buvo pašalinta. Tikėkimės, kad šį kartą visam laikui. Šis sugrįžimas namo ir yra svarbiausias pastarųjų dešimtmečių įvykis.
Šimtmečio sukaktis buvo minima ne tik Lietuvoje, bet ir Briuselyje, jai buvo skirtas dėmesys pačiu aukščiausiu Europos Sąjungos lygiu. Iškilmingame renginyje Lietuvą su šimtmečiu pasveikino Europos Parlamento pirmininkas A. Tajani tiesiogiai iš Romos. Renginyje dalyvavo Europos Komisijos pirmininkas J.- C. Junckeris ir Lietuvos Seimo pirmininkas V. Pranckietis, kuris į Briuselį atvyko su Seimo delegacija. Lietuvos europarlamentarų inicijuotame ir bendromis pastangomis organizuotame renginyje dalyvavo daugiau nei 300 svečių. Be abejonės, tai dar labiau atkreipė dėmesį į Lietuvą, kuri visai neseniai buvo vadinama „buvusia sovietine respublika”. Mums to dėmesio reikia ir nuolat reikės, ypač dabar, kai rytinis mūsų kaimynas nerimsta, o jo žingsniai yra sunkiai nuspėjami.
– Europa ir JAV, visas Vakarų pasaulis susiduria su problema – Rusijos propaganda. Kokius sprendimo būdus matote?
– Pirmiausia pastebėsiu, kad turime reikalo ne tik su Rusijos propaganda. Turime reikalo su agresyvia Rusija, dominavimo pasaulyje siekiančiu Kremliaus režimu, ir tai turime ne tik suvokti, bet ir įvardinti. Santykiai su Rusija – tai tas atvejis, kai diplomatiniai viražai nepadeda, kai problemą išspręsti galima tik garsiai ją įvardijant ir imantis konkrečių veiksmų.
Visų pirma, Europos politiniai lyderiai – Europos Sąjungos valstybių ir institucijų vadovai, ES diplomatinė tarnyba, vadovaujama F. Mogherini – turi pripažinti grėsmę, kurią kelia V. Putino Rusija.
Agresyvūs Kremliaus veiksmai yra precedento neturintys istorijoje po Šaltojo karo. Nužudyti daugiau kaip 10 tūkstančių ukrainiečių, gynusių savo šalį nuo invazijos, įvykdyta pirmoji po Antrojo pasaulinio karo teritorijos aneksija Europoje panaudojant jėgą, turiu galvoje Ukrainą, Krymą. Nuolat vykdomi kitų valstybių sienų ir oro erdvės pažeidimai, o mūsų, Baltijos jūros, regione tai tapo kone įprastu reiškiniu. Provokacija po provokacijos – ir mūsų tyla… Užsienio valstybių piliečių grobimai, precedento neturintis dezinformacijos naudojimas, politikų papirkinėjimas, tiesioginė finansinė ir logistinė parama ekstremistinėms ir sukarintoms grupuotėms, priešiškas kišimasis į demokratinius rinkimus ir nuolatiniai kibernetiniai išpuoliai – ir tai dar ne visas paveikslas!
Kalbant apie politikų papirkinėjimus, prisiminkime kad ir Rusijos paramą Prancūzijos Nacionalinio fronto, Marine Le Pen rinkimams į Europos Parlamentą 2014 metais, šiais metais – paramą prorusiško Čekijos prezidento M. Zemano perrinkimui antrajai kadencijai, kitus pavyzdžius. Rusijos kišimasis į kitų valstybių rinkimus ir referendumus, negailint tam finansinių resursų stebimas ne tik Europoje, bet ir JAV. JAV vyksta tyrimas, Europoje – jokių rimtų tyrimų, Lietuvoje – taip pat.
Išvada seniai aiški: mums Europoje būtina ištirti ir demaskuoti priešišką Rusijos veiklą, tai būtina daryti kiekvienoje šalyje. Dabar ir Vakarų Europos šalyse, kur buvo palyginti mažai suprantami Rusijos ardomieji metodai, tokio supratimo daugėja.
Prieš keletą metų Europos valstybių lyderiai įpareigojo ES diplomatinę tarnybą sukurti kovos su Rusijos dezinformacijos kampanijomis padalinį, veikiantį ES lygiu, bet jame iki šiol darbavosi vos trys darbuotojai, ir tie patys buvo įdarbinti savo valstybių institucijose. Tokia situacija negali tęstis, nes ji yra pavojinga, o mūsų elgesys – vaikiškas atvirai agresyvių Kremliaus veiksmų akivaizdoje. Kai kurių priemonių imtasi, finansavimas skirtas, padalinys bus sustiprintas, tačiau iki pakankamo veikimo lygio dar toli.
– Jus, ponia Laima, Rusija įtraukė į vadinamąjį „juodąjį sąrašą“, V. Putino valdomoje Rusijoje esate persona non grata (liet. nepageidaujamas asmuo), Jums neleidžiama atvykti į Rusijos Federaciją. Kaip vertinate šį žingsnį ir ar jis labai kenkia Jūsų veiklai?
– Esu ne vienintelė tame sąraše iš Europos Parlamento, esu geroje kompanijoje, kuria galiu tik didžiuotis. Į Rusiją poilsiauti nevažiuoju, verslo interesų ten neturiu, o sužinoti, kas vyksta Rusijoje šiame aukštųjų technologijų, informacijos amžiuje galiu ir ten nevažiuodama. Įtraukimas į minėtą sąrašą tik rodo, kad Kremliui mano veikla labai nepatinka. Tai ir gerai, tai ir yra įvertinimas.
Paskutinį kartą Rusijoje lankiausi su Europos Parlamento Žmogaus teisių pakomitečio delegacija 2010 metais, kai vykome stebėti Michailo Chodorkovskio „teismo“ proceso. Kad tai buvo ne teismas, o tik jo karikatūra, farsas, pasityčiojimas iš teisingumo, buvo aišku. Mūsų tikslas buvo parodyti, kad Europa tai mato ir supranta, kad M. Chodorkovskis ir jo draugai – ne vieniši kovoje už demokratiją, pilietines, žmogaus teises Rusijoje. Tą pačią dieną stebėjome ir opozicijos demonstraciją Maskvos Triumfo aikštėje, kur po susitikimo su mumis ten pat, aikštėje, Rusijos specnazo buvo sulaikytas ir nežinoma kryptimi išvežtas vienas Rusijos opozicijos lyderių Borisas Nemcovas. B. Nemcovas, po Kremliaus langais nužudytas 2015-aisiais…
Tuomet, 2010-aisiais, iš Maskvos skridome ir į Vladikaukazą, Beslaną, kur susitikau su 2004 metais ten įvykdytos kraupios tragedijos liudininkais, mokykloje gyvų sudegintų vaikų šeimų nariais, dalyvavau tų įvykių metinių minėjime. Beslane – taip pat kruvini Kremliaus pėdsakai.
Labai atidžiai stebiu įvykius Rusijoje, nes Rusija vykdo agresyvią politiką ne tik prieš Lietuvą, bet prieš visą Europos Sąjungą. Priešiška Rusijos propaganda mūsų, Lietuvos, atžvilgiu – tik maža dalis visoje didelėje dėlionėje. Europos Parlamente nuolat primenu apie Kremliaus veiksmus ir nevengiu tų veiksmų kritikos.
– Lietuvoje neseniai lankėsi organizacijos „Pagalba stokojančiai bažnyčiai” atstovai. Mums sunku patikėti, kad krikščionys pasaulyje gali būti persekiojami. Kaip yra iš tikrųjų?
– Katalikiškoje Lietuvoje daug kam sunku suvokti, kad krikščionys tapo labiausiai persekiojama religine grupe pasaulyje. Popiežiškojo fondo „Pagalba stokojančiai bažnyčiai” duomenimis, pasauliniu mastu apie 70 proc. smurto religijos ar tikėjimo pagrindu atvejų yra nukreipti prieš krikščionis. Tai ne iš piršto laužti duomenys.
Neseniai Lietuvoje lankėsi šio fondo atstovai M. Riedemannas ir M. Szymanski. Jų atstovaujama organizacija finansiškai remia apie 5 tūkstančius projektų 140-yje pasaulio šalių. Tai ypač svarbu, nes krikščionys žiauriai persekiojami daug kur pasaulyje. Persekiojimai nuolat vyksta Kinijoje, Egipte, Indijoje, Saudo Arabijoje, Sirijoje ir kitur.
Ypač žiauraus likimo susilaukė įvairiaspalvė Irako krikščionių bendruomenė. Iki ISIS (Islamo valstybės) teroro šioje šalyje gyveno 1,3 milijono krikščionių. Dabar liko apie 400 000. Likusieji pabėgo iš šalies, gelbėdamiesi nuo ISIS genocido. Vien Irako Kurdistane yra apie 95 000 pabėgėlių. 2014–2017 m. „Pagalba stokojančiai bažnyčiai” skyrė milijonus eurų pabėgėliams aprūpinti maistu bei laikinais būstais. Be to, ši organizacija vykdo programą, siekdama padėti šiems žmonėms grįžti į namus. Pabėgėliai nori grįžti, bet jų namai yra sugriauti, o juos atstatyti žmonės, pabėgę tik su būtiniausiais reikmenimis, neturi pinigų.
Labai didelė dalis Irako ir ne tik Irako krikščionių pateko į Europą. Jiems reikia pagalbos ir užuojautos. Lietuvoje labai bijoma pabėgėlių. Tačiau neturėtume pamiršti, kad didelė jų dalis yra mūsų tikėjimo broliai ir seserys, tik kita kalba kalbantys, kitos odos spalvos. Jėzus neskirstė krikščionių nei pagal odos spalvą, nei pagal kalbą. Ir mums nederėtų taip elgtis. Krikščionys turėtų tikėtis ir sulaukti mūsų atjautos ir solidarumo. Kalbu ne tik apie prieglobstį ar finansinę paramą. Malda – taip pat galinga solidarumo su persekiojamais krikščionimis išraiška.
– Dėkojame už pokalbį.