DÉJÀ VU. Jau matyta?

Laima Andrikienė
Sekmadienio skaitiniai 7

Vėl sekmadienio vakaras. Lauke šąla. Gerai, kad dar ne bąla. Rašau jums, mano FB draugai. Žinau, kad kai kurie šį mano rašinį perskaitysite tik rytoj, bet jūsų tarpe yra ir tokių, kurie laukia jo jau šį vakarą. Jei nesulauks, dar prieš vidurnaktį parašys – o kur sekmadienio skaitinys? Todėl skubu rašyti. 

Šio sekmadienio skaitinys bus prancūzišku pavadinimu – déjà vu. Įspūdis, kad tai jau yra matyta, išgyventa anksčiau, nors iš tiesų taip nėra. Ir vis dėlto: štai jums, brangieji, du mano patyrimai, Astravo monstro pradžia prieš dešimtmetį ir Kinijos Šilko kelio strategijos pradžia dabar. Ir mano pozicija – 2008-aisiais dėl Baltarusijos/Rusijos Astravo projekto ir 2018-aiais dėl Kinijos OBOR (One Belt, One Road – Vienas diržas, vienas kelias) strategijos.

2018 METAI: OBOR. KODĖL JŪS VIENA APIE TAI KALBATE? 

…Penktadienio popietę viešėjau Varėnoje. Jaunųjų konservatorių kvietimu dalyvavau diskusijoje “Didi Europa – praeitis ar mūsų ateitis?” Kalbėjomės apie Europos Sąjungą, Brexit’ą, Lietuvą Europos Sąjungoje. Ir apie mus, gyvenančius Lietuvoje ir Europoje. Apie valstybes už Europos Sąjungos sienų, kurių veikimo pasekmes patiriame: agresyvų Kremlių, neprognozuojamą Baltųjų rūmų šeimininką Jungtinėse Valstijose, vis aktyviau politines ambicijas demonstruojančią Kiniją. Apie kinų Šilko kelio – ekonominio diržo strategiją, prieš kelias savaites gautus kvietimus visų Lietuvos savivaldybių vadovams atvykti į Sofiją Bulgarijoje susitikti su Kinijos valdžios žmonėmis… Ir apie diplomatinį akibrokštą – siuntėjui, tai yra Seimui, grąžintą 37 Lietuvos Seimo narių laišką Kinijos valdžiai dėl žmogaus teisių, persekiojamų uigurų mažumos padėties toje šalyje. Laišką Kinijos ambasada grąžino kaip nepageidaujamą, ir ką gi Lietuvos Seimas? Ogi patylėjo ir nutylėjo. Kaip ir Lietuvos diplomatijos šefas. Ko čia jaudintis: toks elgesys – įprasta praktika diplomatijoje, mūsų Tautos išrinktiesiems užsienio valstybių diplomatinės misijos kasdien grąžina jų siųstus laiškus, nurodydamos tokiais “nesvarbiais” klausimais ateityje apskritai netrukdyti… 

Kalbamės su dzūkais apie Kinijos valdžios paskelbtą tikslą iki 2050 metų dominuoti pasaulyje, veikimą Europos Sąjungos valstybėse: pasinaudojus sunkia valstybių finansine padėtimi "papigiai" perimtą visą ES valstybės narės Portugalijos elektros energijos gamybos ir tiekimo sistemą, Pirėjo uostą Graikijoje, kurį jau valdo Kinijos valstybinė įmonė “Cosco”, Kinijos valstybės – pabrėžiu – valstybės! – investicijas Ispanijoje, Italijoje ir kitur Europoje. Apie formatą 16+1, skirtą Rytų ir Vidurio Europai, kurio tinkle jau spurda ir Lietuva. Kinijos komunistų valdžią masina mūsų strateginiai objektai, valstybės valdomos/kontroliuojamos su mūsų valstybės saugumu susijusios įmonės, tokios kaip Klaipėdos jūrų uostas, Lietuvos geležinkeliai. Taip pat ir aukštųjų technologijų įmonės. Ir, žinoma, spauda, medijos. Jau žinome, kad populiarusis “Radijas kelyje” – jau kinų kišenėje. 

Netikėtai vienas iš susitikimo dalyvių sako: ponia Laima, kalbate apie įdomius ir labai svarbius dalykus, bet neteko girdėti, kad kas nors kitas apie tai mūsų valstybėje kalbėtų – kodėl? Ar kitiems tai nesvarbu? O gal jie nežino? Bandau aiškinti, kad šią vasarą Valstybės saugumo departamentas, mano žiniomis, analitinę medžiagą apie Kinijos Šilko kelio strategijos tikslus ir jos įgyvendinimo veiksmus Lietuvoje yra informavęs Seimo Nacionalinio saugumo komitetą, tačiau neteko girdėti, kad pastarasis komitetas būtų surengęs kokius nors svarstymus ta tema, parengęs rekomendacijas Lietuvos Vyriausybei, savivaldybėms. Tačiau visi suprantame, kad to akivaizdžiai nepakanka, kad valstybės laikysena turėtų būti kitokia. Tuo labiau, kad visa Europos Sąjunga artimiausiu metu ketina priimti reglamentą (įstatymą) dėl tiesioginių užsienio investicijų tikrinimo mechanizmo ES lygiu. Paprastai pasakius, visose ES valstybėse narėse turėsime tikrinti užsienio – Kinijos, Rusijos – investicijas, jei jos bus nukreiptos į su mūsų valstybių saugumu susijusius sektorius: energetiką, transportą (jūrų ir oro uostai), komunikacijas (pvz., telefonija), medijas. Ne tik tikrinti, bet ir informuoti kitas ES valstybes nares bei Europos Komisiją, apie tokius potencialius investuotojus. 

Įdomu stebėti, kaip elgiasi Lietuva, turinti imunitetą Rusijos investicijoms, bet neatpažįstanti, neidentifikuojanti analogiškos ar labai panašios grėsmės iš Kinijos. Tikrai nemanau, kad tokio Vyriausybės elgesio šaknų reikėtų ieškoti kokiuose nors korupciniuose ryšiuose. Akivaizdu, kad Lietuva nepaskiepyta. Todėl ir imuniteto nėra.

2008-IEJI. ASTRAVO PROJEKTO PRADŽIA IR LIETUVOS VALDŽIOS ELGESYS 

Astravo atominės jėgainės statybos eina į pabaigą, kitais metais turėtų būti įjungtas pirmasis šio branduolinio monstro reaktorius. Prieš keletą metų A. Lukašenka Astravo atominę vadino kaulu, užstrigsiančiu Lietuvos ir visos ES gerklėje. Judame krutame, siekdami sustabdyti baigiamas statybas. 

Jūsų dėmesiui – dešimties metų senumo mano interviu “Lietuvos ryte”, kurį 2011 metais dar kartą paskelbė “Tėvynės sąjungos žinios” (2011 03 24, Nr. 12 (263)) su tokia įžanga: 

“Lietuvą sukrėtė Japonijos tragedija. Tuo pačiu metu Rusijos ir Baltarusijos lyderiai skelbia, kad Lietuvos pašonėje nedelsiant bus pradėta statyti atominė elektrinė. Lietuvos politikai kaltina vieni kitus, kodėl Lietuva laiku ir tinkamai nereagavo į Baltarusijos planus statyti branduolinę jėgainę. 



Skaitytojams siūlome Europos Parlamento narės L. Andrikienės iniciatyva 2008 m. gruodžio 23 d. įvykusį jos pokalbį su žurnaliste Ramune Sotvariene, kuris buvo išspausdintas “Lietuvos ryto“ 2009 m. sausio 7 dienos numeryje. 

Tuomet Lietuvos prezidentu buvo J.E. Valdas Adamkus, po Seimo rinkimų Vyriausybei buvo tik ką pradėjęs vadovauti Andrius Kubilius, Vyriausybės vairą perėmęs iš Gedimino Kirkilo. Taigi, ne visi politikai tylėjo... Tačiau atsakingų valdžios institucijų atstovai, komentuodami L. Andrikienės pareiškimą, žurnalistei sakė, kad Baltarusija niekada nepastatys atominės elektrinės, nes ji neturi pinigų, o Rusijos valdžios pareiškimai dėl naujos atominės elektrinės statybos Kaliningrado srityje neva yra tik propagandinė „antis“. Dabar sustabdyti nuvažiuojantį traukinį bus sunku...

 

Jūsų dėmesiui – europarlamentarės L. Andrikienės interviu „Lietuvos rytuI”. 

***********
"Lietuvos rytas", 2009 01 07

L. Andrikienė apie branduolinių jėgainių žiedą aplinkui Lietuvą

Lietuvai gresia atominė apsuptis

Po metus trukusių svarstymų Baltarusija nusprendė, jog geriausia vieta naujai atominei elektrinei yra Astrave – Lietuvos pasienyje, vos 55 kilometrai nuo Vilniaus.

Ramunė SOTVARIENĖ, LR korespondentė

"Ši žinia turėtų sukelti didelį susirūpinimą Lietuvos valdžiai. Bet kol kas niekas į tai nereaguoja", – "Lietuvos rytui" pareiškė europarlamentarė Laima Andrikienė.
---------------------------------- 
Lietuva kaip ir kaimyninės valstybės rengiasi statyti naują atominę elektrinę. Kodėl turėtų kelti nerimą būtent Aliaksandro Lukašenkos planai? – LR paklausė L. Andrikienę. 

LLA: Šis projektas turi vieną ypatumą. Jame atsisakė dalyvauti Prancūzija, Japonija ir JAV.
 Pasirašytas susitarimas su Rusijos valstybine atominės energetikos bendrove "Rosatom". Tai reiškia, kad du blokus – kiekvienas po 1000 MW galingumo – turėsiančioje Baltarusijos elektrinėje bus naudojami rusiški reaktoriai. 
Tokie, kokių atsisako Ignalinos atominę elektrinę kitąmet galutinai uždaranti Lietuva. Pirmasis blokas turėtų pradėti veikti 2016 metais, antrasis – 2018-aisiais. 

LR: Ar jums žinoma, kodėl Vakarų atominės energetikos gigantai nusprendė nedalyvauti projekte?

LLA: Tikrieji motyvai nėra aiškūs. Todėl ir kyla klausimas: koks tai projektas, jeigu jame atsisako dalyvauti milžinišką patyrimą turinčios Vakarų bendrovės?

Nerimą kelia ir rusiški reaktoriai, ir viešumo stygius. Galbūt yra svarbių aplinkybių, kurios nutylėtos, nuslėptos nuo visuomenės? Bet juk tai pačiai visuomenei teks sumokėti už galimas pasekmes.
 Ypač keista, kad nėra informacijos ir apie šio projekto, kuris bus vykdomas Lietuvos sostinės pašonėje, poveikio aplinkai vertinimą.
 Per Michailiškes, prie kurių parinkta būsimosios elektrinės aikštelė, teka Neris. Šalia – lietuvių gyvenami Gervėčiai, o nuo šio kaimelio iki Lietuvos sienos vos 20 kilometrų.
 Tokius projektus vykdančios valstybės privalo laikytis tarptautinių susitarimų ir derinti savo planus su kaimynėmis, prieš pradedant realizuoti projektą turėti nepriklausomų ekspertų atliktą poveikio aplinkai vertinimą, taip pat informuoti visų kaimyninių šalių gyventojus apie tokio vertinimo rezultatus. 

Atominę elektrinę statyti ketinanti Lietuva šįmet rugpjūčio 27 dieną pabaigė naujos atominės elektrinės poveikio aplinkai vertinimą ir pradėjo platų aptarimą. Prieš mėnesį vyko konsultacijos su Austrijos ekspertais. Konsultacijos su Latvija prasidės kitąmet.
 Mūsų projekto poveikio aplinkai vertinime dalyvauja ir Lenkija, Estija, Suomija, Švedija. Taip pat ir Baltarusija, kuriai rūpi Drūkšių ežero ekos istema bei galimas radiologinis poveikis Baltarusijos gyventojams.
 
Kaimyninės šalies naujienų agentūros praneša, kad jau po kelių savaičių prasidės gyvenamųjų namų komplekso, skirto elektrinės statytojams ir dirbantiesiems, statyba, kuri užtruks apie vienerius metus. Baltarusija kol kas nekalba apie jų planuojamo objekto poveikio aplinkai vertinimą. Tai ir turėtų būti didžiausias naujojo aplinkos ministro Gedimino Kazlausko, o ypač šalies vadovo Valdo Adamkaus rūpestis. 
Nesinorėtų, kad Lietuva pakartotų kartų “Šiaurės srovės” dujotiekio Baltijos jūros dugnu projekto patyrimą, kai susitarimai patvirtinti ne tik privačių kompanijų vadovų, bet ir valstybių vadovų parašais, projektas pradedamas realizuoti, o poveikio aplinkai vertinimo rezultatų, kaip ir informacijos kaimyninių valstybių visuomenėms apie vertinimo rezultatus kaip nėra – taip nėra…

LR: "Rosatom" turi sutartį ne tik su Baltarusija. Ši bendrovė ketina statyti ir taip vadinamą Baltijos atominę elektrinę Kaliningrade netoli Lietuvos. Stodama į Europos Sąjungą mūsų šalis įsipareigojo atsisakyti rusiškų reaktorių, bet bus jais apstatyta?

LLA: Svarbu ne tik tai. Dar reikėtų prisiminti ketinimus statyti naujas atomines elektrines Bialystoke (Lenkija) bei Estijoje.
Jeigu visi šie ketinimai bus realizuoti, tai maždaug po 10 metų nedidelėje teritorijoje turėsime penkias atomines elektrines. Lietuva gali tapti maža sala, iš visų pusių apsupta galingų atominių reaktorių.
 Turėsime daug elektros energijos. Bet ar būsime sveiki ir gyvi?
 
Ar nereikėtų derinti veiksmų ir ne tik skaičiuoti elektros energijos poreikį ir galvoti, kaip jį patenkinti, bet visų pirma objektyviai įvertinti šių projektų poveikį aplinkai bei žmonių sveikatai, visai mūsų nedidelio regiono ekosistemai? 

Galbūt siekiant išvengti galimų neigiamų pasekmių aplinkai dalyvauti Lietuvos projekte, be kitų užsienio partnerių, vertėtų pakviesti ir Baltarusiją. 
Manau, kad toks jungtinis regiono projektas, ypač pasaulio finansinės krizės kontekste būtų logiškas, lengviau įgyvendinamas ir finansiniu požiūriu.
 
Astravo ir apylinkių gyventojai renka parašus prieš atominės jėgainės statybą. Verta prisiminti, kad 1986 m. Černobylio katastrofos pasekmės iki šiol jaučiamos Baltarusijoje: daug sergančių skydliaukės vėžiu, širdies – kraujagyslių ligomis, katarakta. Baltarusių vaikai, gimę jau po avarijos, gydomi ir Lietuvoje, ir kitose šalyse. Toji skaudi atmintis skatina baltarusius veikti siekiant išvengti dar vienos „juodosios Černobylio skylės“ Baltarusijoje. 

LR: Kas lemia vienu metu daugelyje šalių atsiradusį troškimą statyti nuosavas naujas atomines elektrines?

LLA: Europos valstybės pavargo būti priklausomos nuo Rusijos energijos resursų. Rusija savo išteklius, dujų ir naftos tiekimus pavertė užsienio politikos instrumentu. Todėl nė viena valstybė nesijaučia visiškai saugi. Kita vertus, Rusijos dujų atsargos kasmet mažėja, todėl vis tiek reikia ieškoti alternatyvių energijos šaltinių.
 
Atominė energetika įgauna naują kvėpavimą ir dėl klimato kaitos, aplinkosaugos problemų, siekio sumažinti anglies dvideginio išmetimą į atmosferą. Jos patrauklumą didina ir galimybė sumažinti elektros energijos kainas.
 
Šis procesas yra sveikintinas, bet tuo pačiu ir pavojingas, jeigu nėra laikomasi tarptautinių susitarimų (JT Espoo konvencija irk t.), vengiama viešumo ar numojama ranka į galimas pasekmes aplinkai, o tuo pačiu ir žmonėms.
-------------------------

#SekmadienioSkaitiniai7
2018 10 21