Laima Andrikienė
Sekmadienio skaitiniai
Baigiasi antroji diena, kai Lietuva gyvena popiežiumi, tiksliau – popiežiaus vizitu. Visos televizijos, radijai, interneto portalai skelbia žinią – Lietuvoje lankosi Katalikų bažnyčios galva, Šv. Petro įpėdinis, Vatikano Valstybės vadovas popiežius Pranciškus. Tūkstančiai žmonių Vilniaus katedros ir S. Daukanto aikštėse, prie Aušros Vartų šventovės Vilniuje, Kauno Santakoje, vėl Vilniuje – Lukiškių aikštėje, prie apaštalinės nunciatūros, kur popiežius nakvoja, gatvėse, kuriomis važiuoja Šventojo Tėvo automobilis ir jį lydintis kortežas. Tas dėmesys liudija, kad Lietuvą aplankė ypatingas svečias. Palyginimui – vos prieš savaitę Lietuvoje lankėsi galingiausios Europos valstybės vyriausybės vadovė, neformali visos Europos Sąjungos lyderė Angela Merkel – ir ką? Vilniuje vyko kas nors panašaus – tikrai ne.
Būtų visiškai suprantama, jei šiuos sekmadienio skaitinius skirčiau popiežiaus Pranciškaus vizitui. Nenustebkite – nedarysiu to. Nes kiekvienam mūsų susitikimas su Šventuoju Tėvu – labai asmeniškas patyrimas, emocija, džiaugsmas, kurį kaip brangenybę norisi pasaugoti širdyje, neišbarstyti. Reikia bent kelių dienų, kad išmoktomis pamokomis, apmąstyta ir suvokta popiežiaus žinia norėčiau dalintis su kitais, su jumis. Tegul susitikimo džiaugsmas gyvena kiekviename iš mūsų, tegul subrandina vaisius, kuriais galėtume dalintis su kitais.
Šį vakarą rašysiu apie Lotynų Ameriką, Naująjį Pasaulį, iš kurio yra mūsų popiežius Pranciškus. Apie Europos Sąjungos gerų santykių su tuo pasauliu svarbą. Ir dar apie Vieną, Austrijos sostinę, kurioje dirbau šią savaitę nuo pirmadienio iki ketvirtadienio.
Popiežius iš Naujojo Pasaulio
Prieš daugiau nei penkerius metus Naujasis Pasaulis mums dovanojo popiežių Pranciškų. Naujuoju Pasauliu istoriškai vadinami du Vakarų pusrutulio žemynai – Šiaurės Amerika ir Pietų Amerika, pavadinimas, sukurtas didžiųjų geografinių atradimų laikais 15 a., kai norėta atskirti atrastuosius nuo seniau žinomų, tai yra Europos, Azijos ir Afrikos. Buvęs Argentinos sostinės Buenos Airių, miesto, kuriame gyvena per 13 milijonų gyventojų, arkivyskupas, Argentinos kardinolas Jorge Mario Bergoglio, popiežius Pranciškus – pirmasis popiežius iš Lotynų Amerikos, Jo Šventenybė – ir pirmasis jėzuitas, tapęs popiežiumi.
Štai su to Naujojo Pasaulio politikais, parlamentarais keturias dienas posėdžiavau Austrijos sostinėje Vienoje. Austrija šį pusmetį pirmininkauja Europos Sąjungai, todėl ir EUROLAT (ES ir Lotynų Amerikos) parlamentinės asamblėjos plenarinė sesija bei komitetų posėdžiai buvo surengti Austrijoje. Kartu – Europos Parlamento delegacija šios asamblėjoje ir parlamentarai iš Argentinos, Brazilijos, Kolumbijos, Peru, Meksikos, Hondūro, Čilės, Panamos, Paragvajaus, Urugvajaus ir kitų regiono valstybių nacionalinių ir regioninių (kaip mūsų Baltijos Asamblėja) parlamentų.
Paklauskite tūlo lietuvio, kuo svarbi Europos Sąjungai, taip pat ir Lietuvai Lotynų Amerika, to regiono valstybės, kodėl ES siekia arba jau turi strateginės partnerystės sutartis su tomis valstybėmis arba jų grupėmis. Kaip manote – ką išgirsite? Dauguma patraukys pečiais ir nepasakys nieko. Galimas dalykas, kad išgirsite – nesąmonė, kokios ten strateginės partnerystės su jais, ten – tik vargas ir skurdas, nusikalstamumas, narkotikai ir jų kontrabanda, laukiniai, indėnai… Tokių ir panašių komentarų neretai sulaukiu, kai rašau straipsnius apie laisvosios prekybos sutartis su Lotynų Amerikos šalimis, dėl kurių derasi Europos Sąjunga, arba kai rašau apie savo dalyvavimą Europos Parlamento misijose, delegacijose, vykstančiose į Kolumbiją, Peru ar Čilę, Meksiką. Arba kai Lotynų Amerikos parlamentarus priiminėjau Lietuvoje 2013-aisiais – ko tik neteko išgirsti… Tai vyksta tuo pat metu, kai meilę ir pagarbą reiškiame popiežiui Pranciškui, Argentinos sūnui…
Šventadienio vakarą nevarginsiu skaičiais, tik pastebėsiu: Europos Sąjungoje (28 valstybėse narėse) šiuo metu gyvena 510 milijonų gyventojų, Lotynų Amerikoje – 625 milijonai; Europos Sąjunga yra antroji pagal svarbą Lotynų Amerikos partnerė prekybos srityje (pirmoji – JAV); ES pirmauja pasaulyje pagal investicijų apimtis Lotynų Amerikoje, kaip ir pagal vystomąjį bendradarbiavimą, paramą vystymuisi. Pirmaujame. Kol kas. Kol kas, nes daugelyje Lotynų Amerikos valstybių mus jau pasivijo Kinija, gebanti įvertinti to regiono svarbą, ekonominį potencialą, bendradarbiavimo su Lotynų Amerikos šalimis naudą. Ne tik ekonominę, bet ir politinę. Todėl nepavargsiu kalbėti ir raginti bendrapiliečius, o visų pirmiausia – Lietuvos valdžią: atraskime Naująjį Pasaulį tikrąja to žodžio prasme. Galiojantys ES laisvosios prekybos susitarimai su Meksika bei Kolumbija ir Peru, vykstančios derybos dėl laisvosios prekybos sutarčių su Mercosur šalimis (Argentina, Brazilija, Paragvajus, Urugvajus ir Venesuela), ryšiai su Mercosur asocijuotomis šalimis – ypatingos svarbos ir tam reikia skirti nepalyginamai daugiau dėmesio bei atitinkamus resursus. Nes mes Lietuvoje geografine prasme Naująjį Pasaulį esame atradę jau seniai, politine ir ekonomine – vis dar ne.
Rusija tame regione taip pat pastebimai suaktyvėjusi – pastebėkime ir įvertinkime, kad tai nėra atsitiktinis veikimas. Mums, visai Europos Sąjungai ir Lietuvai, reikia strateginės partnerystės su Lotynų Amerika, tam turime puikius pagrindus, kurių išraiška – popiežius Pranciškus. Nerašau detalių, galvokite patys. Galvokite apie vertybinius pamatus, kurie yra tvirtas mūras, ne koks smėlis.
Vienos kraujas
Neseniai vienas mano FB draugas viešėjo Vienoje. Dalindamasis įspūdžiais iš tos viešnagės FB parašė, kad smagiai gėrė alų, o iš Austrijos–Vengrijos imperijos šlovės ir puikybės beliko… štrudelis. Kaip jau minėjau, keturias dienas dirbau Vienoje, viešbutis – pačiame miesto centre, posėdžiavome Imperatoriškuosiuose rūmuose, taigi, atidžiai dairiausi, bandydama perprasti Vieną ir šiandieninę Austriją. Tą, kuri šiuo metu pirmininkauja ir diktuoja madas ES, kuri deklaruoja neutralumą, ir tuo pačiu metu jos Užsienio reikalų ministrė Karin Kneissl į savo vestuves – privačiai – kviečiasi Kremliaus valdovą V. Putiną. Valsas su tuo, kuriam įsakius 21 amžiuje Europoje įvykdyta svetimos teritorijos aneksija, jau kelerius metus vyksta karinė agresija prieš Ukrainą. Ministrės valsas suerzino daugelį ne tik Ukrainoje, bet ir Austrijoje: penki vyriausybės ministrai pagrasino atsistatydinimu, opozicija reikalavo ministrės trauktis iš posto. Tas valsas neliko nepastebėtas visoje Europoje, jis tikrai nebus pamirštas. Tai buvo galima justi ir EUROLAT PA renginio, kuriame dalyvavau, metu, mat ministrė K. Kneissl atvyko į mūsų plenarinės sesijos atidarymą, tarė sveikinimo žodį.
Bet grįžkime prie Vienos. Kalbėkite ką norite, bet man Viena vis dar kvepia imperijos sostine. Kita vertus, tai, ką mačiau, verčia gailėtis to, ką prarandame. Ne, ne politinę sistemą ar santvarką turiu galvoje. Kalbu apie Europą, jos kultūrą plačiąja prasme, tradicijas, Europos koloritą…
Pirmadienio vakarą nuėjau į Vienos operą, Wiener Staatsoper. Norėjau pamatyti ir pastato vidų, ir spektaklį, ir publiką – viską, kas telpa į Vienos operos pavadinimą. Kas matėte Johanno Strausso “Vienos kraują” – suprasite, apie ką kalbu. “Mylėkime – nekariaukime,” – sakė Vienos kongreso, vykusio 1814 m. rudenį, dalyviai (iš “Vienos kraujo”). Ir ką gi – pamačiau fantastiškai gražų seną teatrą ir Vienos operos publiką, tikrai kitokią nei Vilniaus publika. Prieš spektaklį – taurė šampano teatro kavinėje (Cafe Oper Wien) ir nuostaba, kavinės meniu tarp užkandžių išvydus… guliašo sriubą. Kur dar pasaulyje operos kavinėje! vėlų vakarą jūs rasite guliašo sriubą?! Tai tikrai anos, imperinės Vienos palikimas ir tradicija. Per spektaklio petrauką vėl liejosi šampanas ir vynas. Ir pyragaičiai bei sumuštiniai su žuvimi ar jūros gėrybėmis. Mano nuostabai ir apgailestavimui baltos mišrainės nebuvo…
Kitą dieną nuo pat ryto posėdžiai. Jau minėjau – posėdžiavome buvusiuose imperatoriaus rūmuose. Toji aplinka vėl sukuria atitinkamą nuotaiką, tarsi nejučiomis dalyviams “užduodama” aprangos ir elgesio kodą. Rūmų sparne – austrų Nacionalinė biblioteka, ant jos – milžiniškas plakatas, skelbiantis, kad šiemet biblioteka švenčia 650 metų sukaktį. Už kampo – Albertinos muziejus su savo lobiais. Netoliese – Šv. Stepono katedra, daug puikiai tvarkomų parkų. Ir visa nuostabi, šviesi, rožėmis šiuo metų laiku spindinti Viena, turistų malonumui gatvėmis važinėjančios karietos ir karietaitės – daugybė jų, kaip taksi sustojusių į eilę prie rūmų.
Viešbutyje, kuriame gyvenau, garsėjančiame gera virtuve, išbandžiau Vienos šnicelį (Wiener Schnitzel) ir Vienos štrudelį. Išvada: tai, kas tuo vardu vadinama mūsų šalyje, šalia Vienos šnicelio ir štrudelio net lėkštėje negali gulėti. Vieniečiai šniceliai ir štrudeliai galėtų įsižeisti dėl tokios draugijos. Kai vieną vakarą grįžusi po vakarinių posėdžių nusprendžiau vietoje vakarienės save “apdovanoti” štrudeliu, tai, ką pamačiau lėkštėje, nustebino kuklumu: moters plaštakos dydžio štrudelio gabalas, šalia – ąsotėlis su padažu. Šiltas – ne karštas! – pyragas, ąsotėlyje – šiltas vanilės kremas. Užpylus jį ant pyrago ir paragavus mano gomurys tuoj pat signalizavo – ypatinga! Plonai supjaustyti obuoliai, burnoje tirpstanti tešla, vanilės kremo šilkas – skanumėlis! Panašią odę drąsiai galėčiau parašyti ir apie Vienos šnicelį, bet tiek jau to. Ir taip ilgas skaitymėlis išėjo.
Baigsiu linksma istorija, kurią išgirdau Europos Parlamente pirmosios savo kadencijos metu. Vieną gražią dieną mūsų frakcijoje pasirodė kunigaikštis Otto von Habsburg’as, garsiosios Habsburgų dinastijos palikuonis, paskutinysis Austrijos – Vengrijos imperijos karūnos princas, buvęs Europos Parlamento narys. Tuomet kažkas ir papasakojo šią linksmą istoriją: kai jam padėjėjas pasakė, kad futbolo mačą žais Austrija ir Vengrija, kunigaikštis paklausė – prieš ką? Net ir tada, kai imperijos jau seniai nebebuvo (jos pabaiga – 1919 m.), jo pasąmonėje Austrija–Vengrija vis dar buvo vienas vienetas, taigi, Austrija tiesiog negali žaisti prieš Vengriją, ir atvirkščiai.
Turiningos savaitės jums visiems!
Vilnius, 2018 09 23