Praėjusią ir šią savaitę dirbu Telšiuose, gyvenu susitikimų, pokalbių ir bendrystės akimirkomis. Sutinku daug puikių, šviesių žmonių. Deja, jų nuotaikos ne visada šviesios. Verslo ir žmonių traukos centru regione turinti būti Žemaitijos sostinė labiau panašėja į provincijos užkampį. Skaudžiausia, kad tokia padėtis tęsiasi jau beveik dešimtmetį – ne tik nesikeičia, bet ir kasmet prastėja. Atrodo, kad Žemaitijos sostinę ne vienerius metus kamuojantis vietos valdžios, atstovų Seime neveiklumo virusas yra sunkiau įveikiamas nei koronavirusas.
Kad šalis, regionas ar miestas klestėtų, reikia vieno – kad žmonės čia galėtų dirbti, užsidirbti, oriai gyventų, matytų ateitį sau, savo šeimai ir vaikams. Gyvybingas žemės ūkis, verslas, pramonė, galimybė pačiam kurti, verslauti ir užsidirbti tam yra būtina sąlyga. Deja, nei vieno, nei kito Telšiuose nematome. Nuo seno stipriomis galvijininkystės ir pienininkystės tradicijomis garsėję Žemaitijos ūkininkai vos išsilaiko, ir tai tik Europos Sąjungos finansinės paramos dėka. Pagrindinio ekonomikos variklio ir gyvybingumo šaltinio – smulkaus ir vidutinio verslo – taip pat vos kelios įmonės. Stambių darbdavių, naujų projektų, investicijų regionas ir Telšiai seniai jau bematė. Tiesa, žmonės nesėdi rankų sudėję, ieškosi darbo. Tik, deja, svetur – keliauja į Skandinaviją, dirba ten įvairiausius darbus, prakutę ir patys imasi verslo, steigia įmones. Paklausinėjus telšiškių, ne vienas galėtų papasakoti apie tokį kelią pasirinkusį šeimynykštį, giminaitį, kaimyną. Aš, beje, taip pat.Tad bent jau nedarbo lygis Telšiuose santykinai žemas, nes nėra kam registruotis Užimtumo tarnyboje: visi, kas galėjo, jau išvyko…
Tačiau ne visiems padėtis Telšiuose atrodo vargana ir taisytina. Panašu, kad valdžia neįžvelgia skaudžių tokios situacijos pasekmių, lygiai taip pat kaip ir valdančiųjų partijų proteguojamos draugų įmonės. Būtent joms atitenka didžiausi užsakymai ir projektai, o kiti net neturi galimybės dėl jų varžytis. Pagalvojus, tuomet nestebina ir mažas verslumo lygis, vangiai augantis smulkių ir vidutinių įmonių skaičius Telšiuose – kas norės kurtis, siūlyti savo paslaugas, kai sąlygos tokios nelygios, kai visi yra lygūs, bet kai kurie – lygesni…
Stebina tik tai, kiek ilgai ir kuo valdžia – ir savivaldybė, ir atstovai Seime – dangstys ir teisins savo neveiklumą. Net nekalbu apie naujus, inovatyvius sprendimus, kurių nė su žiburiu nerasi. Pirmiausia pakaktų imtis to, kas patikrinta ir veikia. Pavyzdžiui, atgaivinti Telšių laisvosios ekonominės zonos, pramoninio parko idėjas, ne lozungais, o realiais veiksmais remti privačias iniciatyvas. Kad tai veikia, toli ieškoti nereikia, užtenka nuvykti į Tauragę ir pasivaikščioti po tenykštį pramonės parką. Vakarietiškos įmonės ir darbo kultūra, švari, netarši gamyba, daugiau nei tūkstantis sukurtų naujų darbo vietų, tvarkoma ir puoselėjama aplinka, kuriamos naujos patrauklios miesto erdvės, kuriomis gali naudotis kiekvienas tauragiškis. Ir tai tik matoma tokios iniciatyvos pusė, o tikroji kuriama vertė yra kur kas didesnė: tai žmonių pasitenkinimas, tikėjimas savo miestu ir jo ateitimi, jo augimas ir klestėjimas.
Kviečiu ir verslus aktyviau kovoti už savo teises – jungtis, burtis, vienytis. Jau rugsėjį esu numačiusi kartu su Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmais kviesti Telšių verslo bendruomenę aktyviau burtis ir savo interesus ginti bendromis jėgomis.
Galbūt skaitydami šias eilutes sakysite, kad tai tik rinkiminės politikų kalbos – visur sunku, ne patys geriausi laikai verslui ir ekonomikai. Taip, duobių būna, tačiau jos nesitęsia dešimtmetį kaip kad Telšiuose. Kiekvieną teiginį galiu pagrįsti skaičiais ir faktais, kurie, deja, nemeluoja.
Iškalbingieji skaičiai
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, beveik visą pastarąjį dešimtmetį Telšių apskrities dalis Lietuvos ekonomikoje stabiliai mažėja. Imkime bendrąjį vidaus produktą (BVP), kuris yra vienas iš pagrindinių rodiklių, rodančių ūkio išsivystymo lygį. 2010 m. Telšių apskritis generavo 4,2 proc. Lietuvos BVP, o 2018 m. šis rodiklis smuktelėjo iki 3,4 proc. Taigi beveik visą pastarąjį dešimtmetį Telšių apskrities dalis Lietuvos ekonomikoje stabiliai mažėja. Be to, nuo pasaulio finansų krizės pabaigos (2010 m.) Lietuvos BVP išaugo 61 proc., o Telšių apskrities padidėjo tik trečdaliu – tai reiškia, kad mūsų regiono ekonomika augo dvigubai lėčiau nei Lietuvos ekonomika bendrai paėmus.
Ką tai reiškia telšiškiui ir kiekvienam žemaičiui? Kaip ir minėjau anksčiau: mažiau galimybių dirbti ir užsidirbti, oriai gyventi, matyti šalia, o ne Vilniuje ar užsienyje, besikuriančius vaikus ir anūkus, būti ramiam, kad prireikus sulauks reikiamos medicininės pagalbos ir socialinių paslaugų, kad mokyklose nepritrūks mokinių ir jų nereikės uždaryti. Matuojant gyventojų gerovės lygį, jis augo, tačiau ir vėl santykinai lėčiau nei kitose Lietuvos apskrityse. Graudžiausia, kad tai vyksta jau beveik dešimtmetį…
Veikiančių įmonių skaičius Telšių apskrityje pastaruoju metu auga ir yra didžiausias per pastarąjį dešimtmetį. Tačiau vos tik žvilgterime giliau, priežasčių džiaugtis nebelieka. Pasirodo, kitose apskrityse veikiančių įmonių skaičius auga gerokai sparčiau nei Telšiuose. Kalbant konkrečiai, Telšių apskrityje darbuojasi vos 3,4 proc. visų Lietuvoje veikiančių įmonių, ir šis skaičius nesikeičia nuo pat 2015 metų. Ir vėl – nepajudame iš vietos jau penkerius metus… Atsiliekame nuo Lietuvos vidurkio ir pagal verslumo lygį. Pavyzdžiui, 2020 m. tūkstančiui Telšių apskrities gyventojų teko 28 veikiančios smulkaus ir vidutinio verslo įmonės, o visoje Lietuvoje tūkstančiui gyventojų tokių įmonių tenka 38.
Paminėti skaičiai – tik maža dalis to, kas liudija Telšių atsilikimą. Svarbu suprasti, kad ši liūdna statistika yra ne tik verslo reikalas – tai Telšių ir viso regiono gyvybingumo klausimas. Tai pagrindas, kuris sudarytų sąlygas Telšiuose likti ir kurtis naujoms šeimoms, pritraukti daugiau investicijų ir specialistų, užtikrinti tvarią viešųjų paslaugų, tokių kaip švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros plėtrą. Sutikite, dešimt metų nuolatos smunkant žemyn yra per didelis išbandymas net ir žemaičių kantrybei. Ar tikrai, pamatysime jau rudenį prie balsadėžių.