Skip to main content

Laima Andrikienė: atviras atsakymas į jūsų klausimą „Kodėl?”

|   Diskusijos

„Kodėl ji eina į Seimą?”, „Ką gali dėl mūsų padaryti?“ – šiuos ir panašius klausimus garsiai ar mintyse, tikiu, man užduoda dalis rinkėjų Telšių apygardoje. Jei reikėtų atsakyti trumpai, pacituočiau Džono Fidžeraldo Kenedžio žodžius: „Neklausk, ką tavo Tėvynė gali duoti tau; paklausk, ką tu gali duoti savo Tėvynei“, o prie jų pridėčiau dar vieną – skaidrumas. Skaidrumas kaip būtina pasitikėjimo, orumo ir klestėjimo prielaida visose žmogaus ir valstybės gyvenimo plotmėse. Taip skambėtų mano politinės programos esmė. O plačiau, skaidriai ir atvirai apie viską – mano atsakymuose žemiau.

Ar vietinis visada geriau?

Visi, kas šiais metais lankėsi Žemaitijos sostinėje Telšiuose, užfiksavo tą patį vaizdą: išrausta pagrindinė miesto arterija, Respublikos gatvė. Grįžtu į Telšius vėl ir vėl, o vaizdas – vis tas pats ar be didesnių pasikeitimų. Miestas – kaip išskrostas.

Kiekvienam rajono gyventojui ar miesto svečiui kyla natūralus klausimas: kodėl stovi darbai, kodėl nematyti būrio dirbančių darbininkų? Kas yra rangovas, darbų vykdytojai? Kodėl tai toleruoja darbų užsakovas – savivaldybės administracija? Kokie ryšiai sieja miesto vadovus ir rangovus, darbų vykdytojus?

Šis pavyzdys – tik vienas, kai pasigendame skaidrumo, savalaikio įsipareigojimų vykdymo, pagaliau – principingos savivaldybės vadovų pozicijos. Būtent jie turėtų pareikalauti atsakomybės, taip pat ir finansinės, iš tų, kurie norėjo šio užsakymo ir jį gavo. Bet kaip pareikalaus, jei jau du dešimtmečius Telšiuose valdžioje trinasi tos pačios dvi partijos, darbiečiai ir socdemai, prieš juos buvo tvarkiečiai. Jie keičia vieni kitus, kartu veikia, tariasi, dalijasi, vieni kitus dangsto. Vieni veikia Seime, kiti Telšiuose. Patogu, ar ne? Kaip voratinklis ant Telšių užmestas, kurį sutraukyti gali tik žmogus, kuris nėra to voratinklio dalis, žmogus iš šalies. Tai mano atsakymas tiems, kurie labai nori „vietinio”.

Šimtai kandidatų ir aš tarp jų

Rinkiminė kampanija įsisiūbuoja, tvirtinami partijų kandidatų sąrašai, vienas po kito į būsimus parlamento rinkimus keliasi dešimtys ir net šimtai kandidatų. Viena iš jų esu ir aš, ne tik veikianti, bet ir atidžiai stebinti šį procesą ne tik iš vidaus, bet ir iš tos sunkiai aprėpiamos patirties, kurią įgijau dalyvaudama Europos ir pasaulinėje politikoje. O ta patirtis išties aktuali – kad ir dabar rašau, dirbdama būtent prie teisingumo ir skaidrumo užtikrinimo Šiaurės Makedonijoje, kurioje vadovauju tarptautinei rinkimų stebėjimo misijai. Misijos tikslas – įvertinti, ar šią savaitę šioje šalyje – NATO narėje, siekiančioje narystės ES, – vykstantys parlamento rinkimai yra sąžiningi ir demokratiški, ar jie atitinka tarptautinius standartus ir šios valstybės tarptautinius įsipareigojimus bei nacionalinę teisę.

Žvelgdama iš šios perspektyvos, bandau suprasti, kaip šie procesai vyksta Lietuvoje, kaip mes čia, Lietuvoje, atrodome žvelgiant tarsi iš išorės, o svarbiausia, kokį vaidmenį atlieku aš pati, po trijų kadencijų Europos Parlamente grįždama į lietuviškosios politikos padangę. Kuo išsiskiriu iš kitų kandidatų, kaip mane supranta mano rinkėjai, ir pagaliau – ko jie tikisi ar galėtų tikėtis iš manęs, kaip kandidatės į Seimą.

Ko eini į Seimą?

Klausimas, ko tu eini į Seimą ir ką tu gali suteikti savo valstybės žmonėms, yra esminis klausimas. Esu įsitikinusi, kad į jį turi atsakyti kiekvienas sąžiningas kandidatas, nors kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad tikrai ne kiekvienas, pretenduojantis į aukščiausią Lietuvos politinę instituciją, pajėgtų argumentuotai tai paaiškinti. Vieni įsivaizduoja, kad pakanka jų asmeninio patrauklumo ar žavesio, kiti matuojasi parlamentaro statusą ir galią kaip naują savo gyvenimo vaidmenį, treti siekia įgyvendinti savo asmenines ambicijas ir t.t. Retas kuris paklausia savęs, kokiam visuomenės gerovės tikslui aš atstovauju, ką realaus aš išties galiu nuveikti valstybei ir jos žmonėms.

Neatsitiktinai šiandieninių politikų kalbas žmonės priima su nepasitikėjimu ir net įtarumu, tarsi vyktų sutartas ritualinis politinis žaidimas – aš apsimetu, kad tikiu tavo apsimestiniais pažadais. Manau, kad laikas nutraukti šią praktiką, išardyti šį užburtą ratą. Aš pati asmeniškai netrokštu siekti parlamentarės statuso vien dėl garbaus posto, išskirtinio vaidmens, asmeninių ar partinių tikslų. Tai, ką pasiekiau gyvenime nuo Sąjūdžio, nepriklausomybės įtvirtinimo, Europos reikalų ministerijos vaidmens tiesiant kelius į ES ir NATO, jau nekalbant apie tris darbo Europos Parlamente kadencijas, leidžia man mąstyti apie realius poslinkius Lietuvos politikoje, siekiant visuomenės gerovės.

Ką realiai galiu?

Taigi, ir pati keliu klausimą: kur yra tos gerovės raktas ir ką aš realiai galiu suteikti tiems, kurių prašau ir tikinu už mane balsuoti? Viena iš svarbių mano garantijų bendrapiliečiams yra ne tik mano politinė patirtis, kuri yra svarbi ir kurios turiu su kaupu, bet teisėtumo ir skaidrumo užtikrinimas. Būtent patirtis leidžia suprasti, kad veiksmingas ir teisėtas skaidrumo visose srityse įgyvendinimas – tai orios, demokratiškos, teisingos gyvenimo aplinkos laidas, kuris sukuria visas sąlygas gerai savijautai, verslo ir kūrybos klestėjimui, subalansuotiems piliečių ir valdžios santykiams, visaverčiam ir prasmingam bendruomenių gyvenimui ir aktyvumui. Tik tai gali padėti spręsti įsisenėjusias problemas, pradedant švietimo gerinimu, naujų darbo vietų kūrimu, baigiant palankių investicinių sąlygų kūrimu, verslo plėtra ir technologine pažanga.

Visa tai iš esmės yra ir pinigų klausimas – ir valstybės, ir savivaldos, ir Europos Sąjungos. Neabejotinai ir mano asmeninio finansinio skaidrumo, kuris aiškiai parodytų, kad neateinu dar „pasiplėšti“. Būtent skaidrumas, teisingumas ir galimybė išnaudoti visus žmogiškuosius ir finansinius išteklius veiksmingiausiu ir labiausiai piliečiams priimtinu būdu ir sudaro mano politinės programos pagrindą.

Prioritetas – skaidrumas

Einu į Seimą, nes skaidrumas man yra prioritetas, kurio reikia siekti visose gyvenimo srityse. Tikrąją skaidrumo vertę man pačiai teko patirti, sprendžiant tarpvalstybinių interesų susikirtimus ir konfliktus, susijusius su garsiąja Magnickio byla. Kas nežinote ar pamiršote, primenu: Rusijoje jaunas teisininkas S. Magnickis, dirbęs užsienio investicijų fondui ir atskleidęs, kad fondo sumokėti mokesčiai valstybei atsidūrė Kremliaus carui artimų žmonių bankų sąskaitose, buvo areštuotas, kankinamas ir „netikėtai“ mirė Maskvos kalėjime. Žinoma, daug mažesniu mastu, bet aš matau šiuos požymius ir Lietuvoje.

Lietuva negali būti pinigų plovimo mašina, kaip kokia Karibų valstybė. Mums visiems nemalonu ir skaudu prisiminti neseniai nuskambėjusius tarptautinius skandalus su bankais, veikiančiais Lietuvoje, per kuriuos buvo „plaunami“ nešvarūs pinigai. Deja, Lietuva nėra skaidraus verslo oazė. Ir tai reiškiasi visais lygiais, pradedant strateginių šalies tikslų formulavimu, nuo kurių priklauso, kur ir kaip mes naudosime savo išteklius, baigiant regioniniu lygiu, kuriame būtina užtikrinti bendrą politinį valdžios, savivaldos ir piliečių veikimą bei valią, rasti būdus regionų stiprinimui ir plėtrai. Ir kartu užtikrinti sąžiningumą bei teisingumą.

Manau, tai būtų didžiausia nauda, kuri paliestų visus mano rinkimų apygardos gyventojus. Įsivaizduokite, kaip pasikeistų gyvenimas, jei būtų užtikrintas konkursų skaidrumas, jei būtų politiškai sutariama su bendruomene dėl investicijų, ir ne bet kur, o ten, kur jos atneša didžiausią naudą, kur pinigai būtų naudojami strateginiams valstybės ar regiono specializacijos prioritetams, nukreiptiems į augimą ir plėtrą.

Pradėti nuo savęs

Aš esu už skaidrumą visame kame, pradedant pačių politikų deklaracijomis ir baigiant valstybės biudžeto skirstymu. Žinome istorijas su keliukais, versliukais, „švogeriais“, postų skirstymais – tikiuosi padaryti viską, kad Telšiuose – ir ne tik – mano kadencijos Seime laikotarpiu panaši praktika būtų išgyvendinta.

Visi turime labai aiškiai suprasti, kad skaidrumas – ne tik biudžeto formavimas, bet ir Europos Sąjungos lėšų naudojimo tikslingumas. Nuo to kaip, kam ir kur naudojame iš ES gaunamus pinigus, priklauso ne tik mūsų, bet ir mūsų vaikų ateitis. Neskaidrus ir neefektyvus ES paramos panaudojimas reiškia ne tik gyvenimo gerėjimo stabdymą, bet ir atimtą geresnio gyvenimo šansą mūsų senjorams, būsimiems pensininkams, mūsų vaikams ir ateities kartoms. Supraskime, kad ES pinigų maišas yra su dugnu, ir kai ES piniginė parama išseks, atsigręžę atgal akivaizdžiai įsitikinsime, kaip neapgalvotai tuos pinigus naudojome, kad jie galėjo atnešti keleriopai didesnę naudą, o mes juos suklojome į betoną, trinkeles, suoliukus ir kitą panašią „gerovę".

Ir pagaliau apie mane pačią. Norėčiau tiesiai pasakyti, kad mano kaip signatarės, parlamentarės, ministrės, europarlamentarės darbas yra tikrai pakankami įvertintas finansiškai. Tai, ką man užtikrina įstatyminės Lietuvos ir Europos Sąjungos išmokos, leistų man be nepriteklių gyventi ir sulaukti gilios senatvės, nesiekiant jokių naujų politinių postų ar gerai apmokamų pareigų. Tačiau šiandieninis mano gyvenimo tarpsnis yra toks, kuriame jaučiuosi sukaupusi maksimumą patirties ir galimybių šią patirtį kuo veiksmingiausiai panaudoti Lietuvos gerovei. Būtent tai skatina mane toliau dirbti mūsų valstybės labui.

Politinė reklama. Parengė pati politinės kampanijos dalyvė.